Stipri šeima – stipri valstybė M. Puidoko Prezidento rinkimų programa 2019 m.

Šeima – valstybės pagrindas! Tai nėra vien senovės filosofų sentencija. Tiek senovės istorija, tiek ir dabartis jau ne kartą įrodė, jog visuomenė, kurioje gali plėtotis stiprios, darnios šeimos, sukuria stiprias ir darnias valstybes. Tiek šeimoje, tiek ir valstybėje geriausi sprendimai yra priimami visų jos narių dialogo būdu, atsižvelgiant į visų interesus ir galimybes.

 

Siekdamas Lietuvos Respublikos prezidento posto siūlau evoliuciją, o ne revoliuciją. Esu įsitikinęs, jog daugelį kamuojančių skaudulių galima išspręsti diskusijose, įsiklausant į skirtingų pusių argumentus ir siekiant vieno tikslo – geresnės mūsų šalies ir jos piliečių ateities.

 

Kandidatuodamas į Lietuvos Respublikos prezidento postą aš siūlau geresnės Lietuvos viziją. Moderni Lietuva turi būti demokratinė valstybė, pagrįsta dialogu ir kompromisu, santarve ir bendro gėrio samprata, suvokimu, kad šis žemės lopinėlis yra mūsų namai, kuriuose gera turi ir gali būti kiekvienam iš mūsų atskirai ir mums visiems kartu. Tokios Lietuvos viziją siūlau aš ir visus, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų, kviečiu prisijungti prie jos įgyvendinimo.

 

Valstybė be teisingumo yra tik plėšikų gauja – tai sakė dar senovės romėnai. Jų žodžių teisingumą įrodė istorija. Dabartinė Lietuvos valdžia įrodė, jog be reikiamos kompetencijos ir tinkamos politinės lyderystės darant net ir reikalingiausius darbus, atliekant net ir būtiniausias reformas, labai nesunku ne tik jas sukompromituoti, bet ir tapti pajuokos objektu. Visgi esu įsitikinęs, jog dirbant nuosekliau, atidžiau parenkant už gerų idėjų įgyvendinimą atsakingus asmenis, vengiant itin radikalių ir visuomenės ar atskirų jos grupių pasipriešinimą sukėlusių sprendimų, tariantis su visuomene, o ne nuo jos užsidarant, daugumą 2016 m. Seimo rinkimuose tiek daugiausiai mandatų gavusios, tiek ir kai kurių kitų racionaliai mąstančių partijų keltų tikslų buvo galima pasiekti kur kas greičiau ir su gerokai didesne nauda tautai, visuomenei ir valstybei.

 

Aš visuomet laikausi duoto pažado ir kaip politikas esu pasirengęs imtis visų veiksmų esamai padėčiai pakeisti. Mūsų tauta, mūsų piliečiai laukia realių pokyčių. Pokyčių, kuriems šalis subrendo. Pokyčių, kurių pirminis planas buvo 2016-ųjų LVŽS rinkiminė programa. Pokyčių, pagrįstų Konstitucijoje garantuojama piliečių laisve ir lygybe, o ne visuomenės skirstymu į „apačias“ ir „viršūnes“, kurios pavirto sustabarėjusia nomenklatūra. Lietuvos valdžia  nutolo nuo tautos, nors patys yra jos dalis. Kas yra Lietuva – mokytojas, teisininkas, menininkas, ūkininkas, politikas, verslininkas, darbininkas. Pagaliau šeima… tai yra Lietuva. Mes visi esame Lietuva.

 

Esu įsitikinęs, jog kiekvienos politikos ašis turi būti pilietis. Kiekvienas sprendimas yra vertas dėmesio tik tiek, kiek jis duoda daugiau naudos nei žalos visuomenei ir piliečiui. Būtent per tokią perspektyvą vertinau vaiko teisių apsaugos sistemos reformą. Ir būtent per tokią prizmę vertinsiu visas politines iniciatyvas ir teisėkūros procesus.

 

Lietuvos Respublikos Konstitucija valstybės vadovui didžiausius įgaliojimus suteikia užsienio politikos srityje, taip pat patiki teisingumą vykdančio lygmens – teisėjų korpuso kontrolę. Kitose viešosios politikos srityse Lietuvos Respublikos prezidentas turi mažesnius įgaliojimus ir neretai konkreti jo įtaka priklauso nuo santykių su Seimu bei Vyriausybe. Eidamas prezidento pareigas visai valstybei svarbių sprendimų sieksiu dialogo ir kompromiso pagrindu. To tikėsiuosi tiek iš Seimo, tiek ir iš vyriausybės, nepriklausomai nuo juose dominuojančių politinių jėgų.

Lietuvos Respublikos piliečiams siūlau tokią vidaus ir užsienio politikos viziją 2019-2024 metams:

 

Lietuva – mažoji Europos valstybė, gebanti vidutiniškais ištekliais pasiekti didelius tikslus tiek europinėje, tiek ir vidaus politikoje, kartu sukurdama vieną geriausių pasaulyje aplinkų šeimai.

 

Užsienio politikos srityje didžiausią dėmesį skirsiu mūsų tarptautinio saugumo ir gerbūvio pagrindui – Europos Sąjungai, NATO ir geriems kaimyniniams santykiams. Esame turtingiausių ir labiausiai išsivysčiusių pasaulyje tarptautinių organizacijų nariai. Šią narystę turime išnaudoti mūsų piliečių saugumui, mūsų šeimų gerovei, mūsų vaikų ateičiai.

 

Kartu negalime būti vien tik pasyvūs saugumo ir gerovės vartotojai. Turime aktyviai dalyvauti kuriant tiek transatlantinę saugumo darbotvarkę, tiek ir europinę teisę ir Bendrosios rinkos taisykles.

Daugiavektorinė užsienio politika.

 

Lietuvos užsienio politika remsis narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimais ir teikiamomis galimybėmis, transatlantinės partnerystės stiprinimo principais, gerais kaimyniniais santykiais tiek su artimiausiomis kaimynėmis, tiek ir su regioniniais partneriais, tampria sąveika su užsienyje gyvenančiais tautiečiais ir visais laisvos ir atviros Lietuvos draugais, nepriklausomai nuo jų tautybės ir pilietybės.

 

Lietuvos Respublikos Prezidentas sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką.

 

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 1 dalis

  • Bemaž penkiolika Lietuvos narystės Europos Sąjungoje metų įrodė, jog tai yra geriausias pasirinkimas dabartiniame pasaulyje. Nepaisant iššūkių, su kuriais susiduria ES, būdama jos nare Lietuva jau ne kartą sugebėjo išnaudoti jos galimybes savo tarptautinių interesų įgyvendinimui. ES yra ir ekonominio bei teisinio Lietuvos saugumo pagrindas. Visgi Europos Sąjunga nėra duotybė – tai yra nuolatinių diskusijų arena, kurioje visos Europos atstovai siekia geriausio jų šalims ir visai Europai sprendimo. Būdamas valstybės vadovu vykdysiu aktyvią Europos Sąjungos politiką, sieksiu, kad Europoje būtų kuo daugiau Lietuvos, o Lietuvoje – kuo daugiau Europos, kad mūsų šalies piliečiai, įmonės ir organizacijos turėtų kuo didesnes galimybes veikti europiniu lygmeniu, kad europinė politika neužsidarytų siaurame technokratų ir specialistų ratelyje.

 

  • Lietuvai reikia aktyvios Europos Sąjungos politikos. Negalime ir neturime būti vien tik direktyvų perkėlimo čempionai. Turime aiškiai suvokti, kurie iš europiniame lygmenyje vykstančių procesų yra naudingi Lietuvai, o kurie – nelabai. Turime turėti ir Europos ateities viziją, o nelaukti, kol ji mums bus nuleista „iš viršaus“. Aš pasisakau už tautų Europą – suverenių valstybių Europos Sąjungą, kurios koordinuoja savo ekonomikos politiką, kurios kartu kuria saugumą savo kaimynystėje ir visame pasaulyje, tačiau tai daro ieškodamos kompromisų ir priverstinai nekurdamos Jungtinių Europos valstijų. Esu įsitikinęs, jog Lietuva didžiausias galimybes turės iš stiprių valstybių narių sudarytoje Europos Sąjungoje, kurioje idėjos apie jos suirimą ar apie Jungtinių Europos Valstijų sukūrimą yra tik egzotinės ir marginalios kalbos; efektyviu socialinių teisių ramsčiu pagrįstoje Europos Sąjungoje, užtikrinančioje pilietines, politines bei socialines teises; Europos Sąjungoje, kuri vykdo aktyvią išorės politiką, skirtą išvengti krizių bei padėti trečiųjų šalių piliečiams save realizuoti savo gimtuose kraštuose, o ne rizikuoti nelegaliai migruojant į ES; Europos Sąjungoje, kuri padeda savo valstybėms narėms suvienodinti savo gerovės lygius, tačiau nesikiša į vidinius politinius procesus.

 

  • Kaip valstybės vadovas nedelsiant imsiuosi priemonių pasirengti artėjančiai europinio finansavimo mažėjimo sąlygojamai krizei. Kaip žinia, Lietuva gauna didžiulę europinę paramą. Tokią didelę, kad bent trys iš keturių į viešąją infrastruktūrą investuojamų eurų yra europiniai. Priešingai nei ikišioliniai valstybės vadovai ar kai kurie, šia tema jau pasisakę kandidatai, nesirengiu vynioti žodžių į vatą ir atvirai teigiu – šis pigių pinigų lietus netrukus baigsis. To priežasčių bent dvi – vidinės Europos Sąjungos problemos, dėl kurių mažėja bendra europinė parama ir itin kvaila ikišiolinė mūsų viešojo sektoriaus politika, ne tik leidusi mokėti elgetiškas algas kultūros, meno, švietimo darbuotojams ar gydytojams, bet ir dirbtinai išpūtusi mūsų šalies perkamosios galios paritetą iki tokio lygmens, kai pagal ES taisykles, dėl perėjimo iš Sanglaudos į Pereinamųjų šalių kategoriją, parama turi mažėti. Turime veikti greitai, turime veikti drąsiai. Na ir veikti geriausiai reiktų be asmenybių, kurios europinę Lietuvos politiką yra pavertę sutikimo politika. Mažėjanti europinė parama reikalaus ir nelengvų sprendimų čia, Lietuvoje. Sieksiu peržiūrėti esminius ES lėšų panaudojimo principus. Turime baigti žaidimus su auksinėmis trinkelėmis. Investicijas turime nukreipti ten, kur jos duos šalies pažangai reikalingą rezultatą – į ūkio modernizavimą, švietimą, mokslą, kultūros puoselėjimą ir pilietiškumo stiprinimą.

 

  • Geri santykiai su kaimynais turi būti Lietuvos užsienio politikos pamatu. Visuomet viena reikšmingiausių laikiau ir laikau tiltų tiesimo užsienio politiką. Lietuvai geografija yra lėmusi būti tiltu tarp skirtingų regionų. Mums lemta būti geopolitiniu tiltu tarp tų kas neranda bendros kalbos. Turime išnaudoti šį potencialą, turime geografiją paversti gerovės, konkurencingumo, tarpusavio supratimo ir taikos pamatu. Tam reikia gerai parengtos ir aktyviai įgyvendinamos politikos mūsų Baltijos kaimynų, Baltijos jūros šalių, Vidurio Europos – vadinamojo Vyšegrado plius šalių atžvilgiu. Turime plėtoti aktyvią Rytų politiką – tiek padėti mūsų buvusioms „nelaimės draugėms“ suartėti su Europos Sąjunga, tiek rasti vertybėmis pagrįstą santykių balansą su nuo europinių vertybių mėginančiais atsiriboti kitų kaimynių nedemokratiniais politiniais režimais. Būtent mes šioje srityje turime daugiausiai žinių, istorinės patirties ir kultūrinio supratimo

 

Lietuvos geopolitika ir geografinė padėtis nulemia, kad esame kryžkelėje tarp Vakarų krikščioniškosios ir Rytų stačiatikiškos civilizacijų. Mums lemta būti geopolitiniu tiltu tarp tų, kas neranda bendros kalbos. Turime būti tie, kurie padeda savo strateginiams partneriams JAV ir Vakarų Europoje tiesti politinių sprendinių paieškos tiltus su Baltarusija ar Rusija. Mes turime daugiausiai žinių, istorinės patirties ir kultūrinio supratimo ir mes privalome tai išnaudoti visos Europos saugumui ir savo gerovei.

 

Tolimesnę Lietuvos užsienio politiką matau, kaip geopolitinius tiltus su kaimyninėmis ir tolimesnėmis šalimis, kaip bendru interesu ir bendra gerove pagrįsta taikų sambūvį. Geri santykiai su kaimynais Lenkija, Latvija, Estija bei su visomis Višegrado grupės šalimis, Austrija, taip pat su Danija, Suomija, Ukraina ir Gruzija yra ypatingos svarbos. Baltarusijos izoliavimas ar santykių su Rusija nebuvimas – taip pat yra prastas strateginis sprendimas, kuris veda į nulinius rezultatus. Būtina tiesti tiltus, o ne juos deginti ar statyti aklinus barjerus. Jeigu kita šalis atsisakys eiti draugystės ir demokratijos tiltu – tai bus jos pasirinkimas. Ne Lietuvos. Toks turi būti Lietuvos užsienio politikos pamatas. Užsienio politika nebus sėkminga jei patys neieškosime abipusiai naudingų santykių. Mums svarbi ir rytų partnerystė. Turime išmintingai paremti tas šalis, kurios kaip ir Lietuva prieš 30 metų, siekia eiti laisvės ir demokratijos keliu.

Lietuvos valstybė globoja savo piliečius užsienyje.

 

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 13 straipsnis

  • Formuosiu aktyvią ir įtraukiančią diasporos politiką. Užsienyje gyvenantys mūsų tautiečiai, jų žinios, noras palaikyti ryšius su gimtine yra didžiulis potencialias, kurį turime išnaudoti geresnės mūsų šalies ateities kūrimui. Dviguba pilietybė ar lietuvio pasas – tai mūsų, kaip mažos tautos galimi žingsniai į telkimąsi, vienijimą ir tapimą stipriais. Būtina palaikyti ryšius su Lietuvių užsienio bendruomenėmis, su visais, kurie dėl tam tikrų priežasčių išvyko, paliko savo namus, tačiau myli Lietuvą. Būtinos ir įvairios sąveikos su iš Lietuvos kilusiais, lietuviškų šaknų turinčiais ar mūsų šalį mylinčiais kitų šalių piliečiais. Bet kokias abejones dėl tokios krypties tikslingumo turėtų išsklaidyti istorinė patirtis – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės stiprybė buvo jos tolerancijoje, gebėjime įtraukti skirtingos kilmės piliečius bendro tikslo siekimui. Tokios vienybės dėka laimėjome Žalgirio mūšį, kuriame lietuviai, lenkai, ukrainiečiai, rusai, baltarusiai liejo kraują už Laisvę kartu. Tokios vienybės reikia ir dabartinei Lietuvai. Tai laikau Valdo Adamkaus sėkmingai įgyvendintos tiltų tiesimo politikos tęsiniu, darnios alternatyvos kuriai šiuo metu nėra.
  •  
  • Didelį dėmesį skirsiu dvišaliams santykiams su tokiomis šalimis, kurios atveria investicijų ir gerai apmokamų darbo vietų sukūrimo Lietuvoje galimybes. Turime remtis mažų šalių sėkmės pavyzdžiais – tai Airija, Suomija, Singapūras ir kitos ekonomikos „sėkmės istorijos“. Privalome išnaudoti savo buvimą viename iš konkurencingiausių pasaulyje – Baltijos jūros šalių regione. Dėl to būtina gerai veikianti bendradarbiavimo sistema tarp vyriausybės, verslo, darbuotojų profsąjungų ir mokslo (tai yra universitetų bei tyrimų ir inovacijų centrų). Vyriausybės lygmenyje turi būti identifikuotos prioritetinės industrijos ir būtent jose siekiama esminio proveržio, buvimo konkurencingais ir įsiliejimo į tarptautines vertės kūrimo grandines. Kiekviena maža valstybė yra unikali savo stiprybėmis, tačiau negali aprėpti daug sričių. Pavyzdžiui, daug galime pasimokyti iš kažkada buvusios skurdžios agrarinės Airijos, šiandien sėkmingai vystančios informacines technologijas ir puslaidininkių pramonę bei užimančios vieną pirmųjų vietų Europos Sąjungoje pagal gyventojų perkamąją galią. Esame panašūs, nukentėję nuo emigracijos, bet jų pavyzdys ir daugybė kitų sėkmės pavyzdžių rodo, kad galime būti sėkmingi ir mes. Realus mokesčių progresyvumas, lengvatos smulkiam ir vidutiniam verslui, monopolijų mažinimas yra būtini sudėtiniai ekonominės sėkmės elementai.

 

Saugumo ir gynybos politika

 

Lietuva yra padariusi daug stiprindama savo saugumo ir gynybos politiką. Pastaraisiais metais padidėję investicijos į krašto gynybą, nauja ginkluotė, suintensyvėjęs karių rengimas, išaugusios karinės pajėgos, vis glaudesni ryšiai su sąjungininkais, išaugę šalies gynybiniai pajėgumai XXI amžiaus karo lauko – kibernetinėje erdvėje, leidžia pagrįstai didžiuotis savo šalimi ir teigti, kad nuo pergalės Žalgirio mūšyje laikų nebuvome tokie saugūs kaip šiandien. Todėl nacionalinio saugumo srityje itin svarbu eiti evoliucijos keliu, vengti revoliucijų, nepamatuoto blaškymosi. Pagrindinį dėmesį turime skirti esamų politikos ir reguliavimo trūkumų šalinimui bei ryšių su partnerėmis stiprinimui.

  • Kietojo „saugumo srityje gyvybingos alternatyvos NATO nėra ir dar ilgai negalės būti. Karinio Lietuvos saugumo pagrindu yra ir toliau liks NATO. Visokeriopai remsiu ir stiprinsiu transatlantinę saugumo ir gynybos partnerystę ir iššūkius atliepiantį gynybos ir saugumo finansavimą. Turime būti ne tik saugumo vartotojais, bet ir jo kūrėjais.” Europos Sąjungos iniciatyvos vystyti karinius pajėgumus yra vertos dėmesio, jei jos papildys NATO sistemą ir jos nedubliuos.
  • Kartu reikalausiu jog šalies gynybai skiriamos lėšos būtų naudojamos pagrįstai ir maksimaliai skaidriai, jog kiekvienas šalies pilietis būtų tikras, kad jų mokami mokesčiai bus tinkamai panaudojami šalies saugumo didinimui. Privalome nuosekliai ir skaidriai stiprinti krašto apsaugos sistemą. Kariniai pirkimai, net ir tie, kurie slepiasi po valstybės paslapties skraiste, turi teikti maksimalią naudą krašto saugumui. Į tokius pirkimus reikia įtraukti Lietuvos kariuomenės vadovybę, kuri užtikrintų skaidrumą, pirkinių tikslingumą ir strateginį tęstinumą.
  • Laikausi nuostatos, jog be patriotiškų, savo Tėvynę mylinčių piliečių, bet kokios gynybos sutartys netenka prasmės. Todėl sieksiu, kad stiprėtų patriotinis ugdymas, visuomenės pasirengimas esant reikalui įsitraukti į krašto gynybą. Svarbia to kryptimi matau Krašto apsaugos savanorių pajėgų stiprinimą, patriotinio rengimo bendrojo ugdymo programų tobulinimą, visuomenės ir kariuomenės tarpusavio sąveikos gerinimą, ginklų savininkų įtraukimą į Lietuvos gynybos planus.
  • Karinė tarnyba – ar profesionali ar tik privalomosios tarnybos atlikimas turi tapti prestižiniu užsiėmimu. To siekti reikia tiek didinant karių atlyginimus, tiek ir gerinant tarnybos sąlygas, sutvarkant karinę tarnybą reglamentuojančių teisės aktų spragas ir tarpusavio prieštaravimus. Kariai turi žinoti, jog valstybė jais rūpinasi ir turi turėti visas sąlygas savo laiką ir energiją skirti krašto saugumo stiprinimui.
  • Esu įsitikinęs, jog šalies karinio saugumo vizija bus nepilna be nacionalinės gynybos pramonės stiprinimo ir integracijos su globaliomis gynybos pramonės struktūromis. Lietuva gali pasigaminti kokybiškos ir šiuolaikinės ginkluotės ir pati – tą įrodėme praeityje, tą turime padaryti ir dabar. Žinoma, efektyvią ginkluotę sukurti galima tik bendraujant ir bendradarbiaujant su sąjungininkais. Dalyvaujantiems globaliose gynybos pramonės grandinėse mūsų mokslininkams ir pramonininkams atsivers didesnės technologinės pažangos galimybės, bus sukurta naujų darbo vietų.

Teisingumo politika

 

Teisingumo politika turi skatinti pasitikėjimą tiek teisine sistema, tiek ir visa valstybe. Valstybės vadovas turi didžiules galias teisėjų korpuso formavimo ir priežiūros srityje. Deja, mūsų šalies žmonės yra nusivylę pagrindiniais valstybės principais – teisingumu.  Ir to priežastis yra ilgalaikiame teisėsaugos problemų ignoravime. Sieksiu, jog teisingumas būtų kertiniu principu visur – ir teismuose, ir valstybės valdyme, ir visų mūsų darbuose. Teismai turi tapti artimesni visuomenei. Esmine savo, kaip prezidento, pareiga įvardiju visapusišką šios galios panaudojimą tam, kad net mažiausias abejonės šešėlis dėl teisėjų kompetencijos ar nešališkumo būtų išsklaidytas, o bet koks piktnaudžiavimas – nedelsiant išaiškintas ir griežtai nubaustas.

 

Lietuvos Respublikos prezidentas teikia Seimui Aukščiausiojo Teismo teisėjų kandidatūras, skiria Apeliacinio teismo teisėjus, skiria teismų teisėjus ir pirmininkus, ir teikia Seimui juos atleisti, skiria ir atleidžia Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą.

 

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 84 straipsnio 11 dalis

  • Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdantys teismai turi tapti skaidrumo ir kompetencijos etalonu. Nesitaikstysiu ne tik su teisėjų piktnaudžiavimu tarnybinėmis pareigomis, bet ir su nekompetencijos atvejais. Pareigūnas, valstybės vardu galintis nulemti žmogaus likimą, pats turi būti be priekaištų. Tokie turi būti ir šių pareigūnų priimami sprendimai. Kartu dėsiu visas pastangas, jog teisėjai turėtų ir visas galimybes, ir pareigas nuolat kelti savo kvalifikaciją.
  •  
  • Teismai turi tapti artimesni visuomenei. Dėsiu visas pastangas tam kad neleisti formuotis uždariems teisininkų klanams. Tam raginsiu įvesti iš šviesiausių visuomenės atstovų formuojamą teismo tarėjų korpusą, galintį plačiau ir skaidriau įvertinti bylų aplinkybes. Didelį dėmesį skirsiu teisminio proceso paprastinimui, nereikalingų procedūrų atsisakymui. Mūsų šalis jau turėjo pasimokyti iš daugybės Europos žmogaus teisių teisme pralaimėtų bylų būtent dėl teisminio proceso vilkinimo.

 

  • Teisės ir teisingumo srityje sieksiu teisinių institucijų atsakingumo už priimamus sprendimus. Teismuose privalo atsirasti visuomenės tarėjai – institucija, kuri puikiai pasiteisino daugelyje pasaulio šalių ir kuri padeda užtikrinti aukštą visuomenės pasitikėjimą valstybės vardu vykdomu teisingumu.
  • Esame rašytinės teisės sistemos šalis, bet gyvename priimdami sprendimus pagal susiformavusią teismų praktiką. Dėl to, siekiant skaidrumo teisinėje sistemoje ir visų žmonių teisės į neutralų teisinį arbitražą užtikrinimo – Lietuvoje turi būti įsteigta nepriklausoma teisinio ombudsmeno institucija. Esant piliečių skundams ji vertintų teismų priimtų sprendimų atitikimą galiojantiems įstatymams ir sveiko proto principams, o atradus aiškius pažeidimus, atsakingos, nepriklausomos ir kompetentingos institucijos vertintų tokius sprendimus priėmusių teisėjų gebėjimą eiti užimamas pareigas, įskaitant galimybę uždrausti tokiam asmeniui toliau dirbti teisinėje sistemoje. Esu tvirtai įsitikinęs, kad šito išdavoje per labai trumpą laiko tarpą būtų sukurta tvari, skaidri ir patikima teisingumo sistema
  • Sieksiu, jog bet kokios reformos teisingumo srityje vyktų nuosekliai, būtų orientuotos į esamų trūkumų šalinimą, į administracinių procedūrų trumpinimą ir administracinės naštos piliečiams mažinimą. Tvirtai teigiu, jog bet kokių reformų pagrindu turi būti žmogus, pilietis ir bet kokia reforma yra verta tik tiek, kiek ji pagerina esamą padėtį paprastam piliečiui,

Lietuvos Respublikos valstybės vadovas kitose viešosios politikos srityse turi ne tokius didelius įgaliojimus ir neretai konkrečios jo galios priklauso nuo santykių su Seimu bei Vyriausybe pobūdžio. Bemaž  trejeto dešimtmečių antrosios Lietuvos Respublikos patirtis, rodo, jog aktyvus ir principingas prezidentas gali pasiekti labai daug. Eidamas prezidento pareigas visai valstybei svarbių sprendimų sieksiu dialogo ir kompromiso pagrindu, suvokdamas, jog ne priklausymas politinei partijai žmogų daro teisiu, o idėją – vertinga; kiekvieną pasiūlymą vertinu ir vertinsiu pagal jo teikiamą naudą šaliai, jos atitikimą bendražmogiškiems etikos ir moralės principams. To tikėsiuosi tiek iš Seimo, tiek ir iš vyriausybės, nepriklausomai nuo juose dominuojančių politinių jėgų.

Kaip bendrą visos savo politikos prioritetą įvardiju principą, jog kokybiškas valdymas turi būti bet kurio valdymo ar administravimo lygmens veikimo sąlyga. Lietuvos Respublikos konstitucinė sandara numato ženklias galias valstybės Prezidentui, kuris gali dirbti kartu su įstatymų leidžiamąja ir vykdomąja valdžia ir kartu – labai ribotas galias kartu nenorinčiam dirbti tokiam valstybės vadovui.

Eidamas į prezidento rinkimus įsipareigoju siekti darnaus darbo su Seimu ir Vyriausybe, nepriklausomai nuo juos sudarančių politinių jėgų ir visus politikus bei įstaigų, tarnybų vadovus vertinti tik pagal jų darbo rezultatus, visuomenei teikiamą naudą, bendražmogiškų vertybių puoselėjimą bei žmogaus ir pareigūno veiklos atitikimą šiems principams.

Svarbiausios viešosios politikos sritys, kuriose sieksiu esminių permainų ir pažangos yra:

  • Šeimos politika, kurioje keliu tikslą pasiekti, kad Lietuva taptų geriausia pasaulyje šalimi kurti šeimą ir auginti vaikus;
  • Švietimo ir kultūros politika, kurioje keliu tikslą pasiekti, jog Lietuvos švietimo sistema taptų pirmaujančia pasaulyje, o kultūros politika nustotų būti maitinama biudžeto liekanomis;
  • Šalies ūkio politika, kurioje keliu tikslą pasiekti, jog Lietuvos ūkis ir toliau stiprintų savo konkurencingumą, tačiau ne darbuotojų užmokesčio ar darbo sąlygų sąskaita;
  • Ekologija ir gyvenimo kokybės politika, kurioje sieksiu, jog ir mūsų vaikai galėtų mėgautis vieną švariausių gamtinių aplinkų pasaulyje, tiek Lietuvos miestuose, tiek kaimuose;
  • Kokybiško valdymo politika, kurioje keliu tikslą pasiekti, jog Lietuvos valstybės valdymo sistemos efektyvumas ir atvirumas piliečiams leistų didžiuotis savo valstybe.

Pažanga kiekvienoje iš šių sričių nedelsiant ir tiesiogiai atsilieps visai ir jos piliečių šalies gerovei. Eidamas į prezidento rinkimus įsipareigoju pokyčius įgyvendinti laikantis toliau pateikiamų principų ir gairių.

Šeimos politika

 

Lietuvos Respublikos konstitucija nedviprasmiškai nurodo, jog valstybė turi tarnauti jos suvereno – tautos interesams. Todėl sieksiu, jog visų iniciatyvų pagrindu taptų efektyvi gerovės politika – piliečio, šeimos, bendruomenės, miesto ar kaimo – visos valstybės gerovės politika.

 

Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.

Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.

 

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis

  • Lietuva turi tapti tobula šalimi kurti šeimą ir auginti vaikus. Aš asmeniškai itin pasitikiu viena institucija – tai Šeima. Deja, po skubotai ir nekompetentingai įgyvendintos vaikų teisių apsaugos reformos, sieksiu vaikų teises prižiūrinčių institucijų atsakomybės. Skubos tvarka priimtas ir iškraipytas įstatymas bei nepasiruošimas reformai – visuomenėje, šeimose sukėlė didžiulį nepasitikėjimą ir baimę. Suprantu, kad Lietuvoje už tai Prezidentas neturi tiesioginės atsakomybės, tačiau tokiems neatsakingiems ministrams eiti pareigų tikrai neleisčiau. Todėl skatinsiu formuoti šeimai palankią teisinę bazę, kurti šeimoms, augantiems vaikams pritaikytą infrastruktūrą. Lietuvos miestai ir kaimai turi tapti draugiškesni vaikams – nuo vežimėliams pritaikytų šaligatvių iki kūrybiškumą skatinančių švietimo bei ugdymo programų ar gausaus kokybiškų popamokinių užsiėmimų pasirinkimo.

 

  • Pastarieji į viešumą iškilę vaiko teisių apsaugos sistemos skauduliai parodė kokią žalą ilgametis šios srities ignoravimas daro vaikams ir visai mūsų šaliai. Tapęs šalies vadovu reikalausiu asmeninės sritį kuruojančių politikų ir valstybės tarnautojų atsakomybės tiek už teisinio reguliavimo sistemos spragas, tiek ir už šiuo metu neretai pasitaikantį vaiko interesų ignoravimą prisidengiant teisės normų spragomis.

 

  • Šeimos interesai turi tapti socialinės politikos ašimi. Kertine to sąlyga yra efektyvi paramos jaunoms šeimoms politika. Ji turi akcentuoti jaunų šeimų kūrimąsi ne didmiesčiuose, viešosios infrastruktūros pritaikymą, profesinių ir šeimyninių pareigų derinimui palankią darbo teisę.

 

  • Ilgėjant gyvenimo trukmei didėja vyresnio amžiaus žmonių dalis dėl to vis aktualesnė tampa „sidabrinė ekonomika“ arba senjorų ekonominis aktyvumas. LVŽS iškėlė daug ambicingų tikslų skatinti senjorų verslumą, juos įtraukti į darbo rinką ar valstybės valdymo tobulinimą. Visokeriopai sieksiu šio ambicingo tikslo įgyvendinimo. Negalime leisti švaistyti ilgametės mūsų šalies piliečių patirties, turime sudaryti jiems visas galimybes mėgautis užtarnautu poilsiu ir kartu prisidėti prie geresnės ateities Lietuvos kūrimo.

 

  • Ori senatvė. Dabartinę Lietuvą sukūrė mūsų senjorai. Deja, daugeliui iš jų teisę į užsitarnautą orią senatvę smarkiai apribojo tiek nuo mūsų nepriklausiusios priežastys, tiek ir gausios socialinės politikos klaidos, darytos beveik trejus pastaruosius dešimtmečius. Per pastaruosius pora metų LVŽS vyriausybė pradėjo esminę pažangą šioje srityje pertvarkydama pensijas. Nepaisant gerų tikslų, pati pensijų reforma buvo prastai iškomunikuota, o ir jos rezultatai pasireikš ne iš karto. Tapęs prezidentu kelsiu sau tikslą nuolat stebėti pertvarkytos pensijų sistemos plėtrą, glaudžiai dirbsiu su vyriausybe ir parlamentu tam, kad užtikrinti, jog pensijų pakaktų daugiau nei vien oriam dabarties Lietuvą sukūrusių senjorų gyvenimui.

 

  • Skurdo mažinimas ir įveikimas turės tapti visų vyriausybių prioritetu. Vienintelis teisingas būdas skurdui įveikti – šalies gyventojų pajamų didėjimas. Piliečiai turi turėti galimybę dirbti ir užsidirbti atlyginimus, pakankamus oriam pragyvenimui. Negalime leisti Lietuvai ir toliau likti žemų atlyginimų šalimi. Kartu su profesinėmis sąlygomis ir verslu ieškosiu sprendimų, kurie leistų įgyvendinti Henrio Fordo apbrėžimą, jog gaminti reikia tik aukščiausios įmanomos kokybės prekes už mažiausią galimą kainą kartu mokant didžiausią įmanomą atlyginimą.

 

  • Vienintelis efektyvus būdas išvengti „išsivaikščiojančios Lietuvos“ problemos – įgyvendinti tokią jaunimo politiką, kuri skatintų jaunus žmones likti mūsų šalyje. Jaunimo politika turi tapti viena horizontalių politikų – jaunimui palankią erdvę turi formuoti ir šalies ekonominė politika, ir įvairios kultūrinės saviraiškos priemonės. Tam turi būti nukreiptas ir tautinės savimonės skatinimas.

Švietimo ir kultūros politika

 

Jei šeima yra valstybės pagrindas, tai kultūra yra klijai, kurie kartu laiko valstybės audinį – piliečius. Kultūra, tiek plačiąja prasme – savo šaknų suvokimas, pasididžiavimas savo kilme, tiek ir siaurąja prasme – vidurinės mokyklos suteikiamas pasauliniu lygmeniu pirmaujantis išsilavinimas, mūsų bendro kultūrinio paveldo išmanymas – yra pagrindas sėkmingai plėtotis visai valstybei. Labai svarbiomis savo veiklos kryptimis matau efektyvios, šiuolaikiškos ir mūsų paveldą vertinančios švietimo ir kultūros politikos formavimą. Siekdamas šių tikslų, įsipareigoju:

  • Įtvirtinsiu nuostatą, jog švietimas ir kultūra negali būti finansuojami likutiniu principu. Valstybė turi skirti pakankamai dėmesio piliečių išsilavinimui, tiek ir ją sudarančios tautos bei joje gyvenančių tautinių bendrijų kultūrinio paveldo išsaugojimui. Kultūros finansavimas turi remtis ne nuo „svarbesnių“ sričių likusiomis lėšomis, o realiu kultūros puoselėjimo poreikiu.

 

  • Sieksiu atverti kultūrą visuomenei. Menas, muzika, kiti tiek lietuviškosios, tiek pasaulinės kultūros pasiekimai turi būti prieinami kiekvienam šalies piliečiui. Tam ne visuomet būtinas itin didelis finansavimas, daugelį problemų galima išspręsti sudarant galimybes kultūros darbuotojams gaunant orų atlyginimą realizuoti savo kūrybines idėjas, kaip pristatyti turimus kultūros lobius visuomenei. Vaikų, jaunimo įtraukimas per tiek kultūros įstaigų iniciatyvas ar per tokias priemones kaip „kultūros pasas“ ar „kultūros čekis“[1], turi tapti kasdienėmis nacionalinės kultūros politikos dalimis.

 

  • Vertinu vaidmenį, kurį atlieka vietos bendruomenės puoselėjančios kultūrinį paveldą, skatinančios gyvenimo kokybę regionuose ar net ir didmiesčių mikrorajonuose. Ši veikla ir toliau turi būti skatinama, turi būti sudaromos galimybės piliečiams realizuoti savo kultūrinius siekius. Bendruomenių iniciatyvų skatinimui egzistuoja tiek nacionalinės, tiek europinės paramos galimybės, pvz. Leader programa, kurios taikymą siūloma išplėsti 2021-2027 m. ES finansiniu laikotarpiu. Visgi, daugeliu atveju būtent dėl Lietuvoje priimtų teisės aktų mūsų šalies bendruomenių galimybės pasinaudoti šios programos parama yra gerokai suvaržytos. Sieksiu nedelsiant naikinti perteklinį reguliavimą, paprastinti paramos sąlygas, skatinti bendruomeninės veiklos įvairovę.

 

  • Glaudžiai dirbti su švietimo bendruomene, tėvų organizacijomis, ekspertais, vyriausybe tam, kad jau pirmosios mano kadencijos pabaigoje Lietuvos švietimo sistema tarptautiniu mastu būtų vertinama kaip pirmaujanti Europoje. Mūsų mokyklos turi veikti taip, kad jaunus žmones paruoštų būti geriausiais savo pasirinktos profesijos atstovais, nepriklausomai nuo to, kokią kokia veikla jie nuspręstu užsiimti. Tam reikės atlikti daugybę darbų – nuo mokytojo profesijos prestižo atkūrimo, ugdymo programų pritaikymo šiandienos ir rytdienos iššūkiams, iki esminių visuomenės požiūrio į vaikų ir jaunimo ugdymo procesą pokyčių. Tai kainuos didelius pinigus, tačiau esu įsitikinęs, jog XXI amžiuje, modernioje valstybėje nebegali tęstis padėtis kai švietimas ir kultūra yra finansuojami principu „kas atliko nuo kitų sričių“.

 

  • Lietuvos universitetai turi tapti pasaulyje pripažintomis ir vertinamais mokslo ir studijų centrais. Nors šiandien net 4 Lietuvos universitetai patenka tarp 3 procentų geriausių pasaulio universitetų, tai yra ne dėl šalies vyriausybių pastangų, o nepaisant jų. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuva iš nacionalinio biudžeto mokslui ir studijoms skyrė beveik perpus mažesnį finansavimą nei Lenkija ar Estija. Tokia padėtis toliau tęsti negali!

 

Turime deramai įvertinti akademikų darbą, turime sukurti veikiančią mokslo ir tyrimų skatinimo sistemą. Pradėti turime nuo finansų – nenormalu, kada mokslų daktaro laipsnį apgynusio žmogaus atlyginimas yra mažesnis už šalies vidurkį, o pirmą darbą gyvenime gavusio dar studijuojančio informatiko atlyginimas viršija didžiausią įmanomą profesoriaus atlyginimą.

 

Sieksiu išsamios aukštojo mokslo sistemos pertvarkos. Tai turi būti ne eilinė „reforma“, o nuoseklus ir kompleksiškas darbas, kurio tikslas – užtikrinti, jog Lietuvos universitetai būtų pajėgūs ne tik išgyventi, bet ir sudaryti pasaulinius standartus atitinkančias sąlygas studijoms ir moksliniams tyrimams. Šis darbas turi būti evoliucinis, o ne revoliucinis. Pažangiosios pasaulio šalys švietimo sistemose niekada nedarė revoliucijų – ne skandinavai ar šveicarai, be to apsiėjo ir estai, kurie šiandien pagal švietimo rezultatus yra pasaulio elite. Aukštojo mokslo politikoje ne vieta neoliberalų rinkos eksperimentams susiejant finansavimą su „studijų krepšeliais“.

 

  • Lietuvos švietimo politikoje turi būti aiškiai atskirtas aukštasis išsilavinimas ir profesinis mokymas. Turime visoje švietimo politikoje atsisakyti požiūrio, jog universiteto „pareiga“ – paruošti darbuotoją konkrečiai darbo vietai. Universiteto esmė, skirtingai nei kolegijų ar profesinio rengimo mokyklų, yra suteikti žmogui ne tik specialybės žinias, bet išsilavinimą, platų požiūrį į jį supantį pasaulį, gebėjimą mokytis ir pritaikyti savo kompetencijas toms sritims, kurių šiandien darbo rinkoje dar nėra, kurti ateities darbo vietas. Technologiniai ir specializuoti universitetai, skirtingai negu kolegijos ar technikumai, taip pat neruošia studentų konkrečiai darbo vietai, bet suteikia aukšto lygio specialybės žinias, pritaikomas labai skirtinguose kontekstuose, leidžia kurti naujus, unikalius technologinius sprendimus.

 

Mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose yra nemokamas.
<…> Gerai besimokantiems piliečiams valstybinėse aukštosiose mokyklose laiduojamas nemokamas mokslas.

 

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnio 2 ir 3 dalis

 

  • Kertine Lietuvos švietimo politikos sąlyga turi būti konstitucinės nuostatos įgyvendinimas, jog valstybė garantuoja nemokamą aukštąjį mokslą gerai besimokantiems, o aukštesnįjį išsilavinimą – visiems. Šį valstybės įsipareigojimą papildysiu dvejais žodžiais – valstybė gerai besimokantiems garantuos aukštos kokybės nemokamą aukštąjį mokslą!

 

  • Esmine mūsų šalies švietimo ir kultūros politikos dalimi turi tapti sveikos gyvensenos politika. Faktas, kad Europoje pirmaujame pagal mirčių nuo širdies ir kraujagyslių ligų bei savižudybių rodiklius, o pagal nutukusių gyventojų skaičių sparčiai vejamės Europos lyderius, jau seniai turėjo sukelti atsakingai į šalies ateitį žiūrinčių politikų susirūpinimą. Šias problemas spręsti buvo įsipareigojusi ir dabartinę šalies vyriausybe partija. Deja, nemokšiškas sveikatingumo iniciatyvų organizavimas bei bukų draudimų kampanija ženkliai diskreditavo šias pastangas. Esu įsitikinęs, jog mes turime taip formuoti švietimo politiką, jog mokyklą baigę jauni žmonės galėtų daryti sąmoningą pasirinkimą tarp sveiko ir nesveiko maisto, tarp sveiko ir nesveiko gyvenimo būdo.

 

Sauga ir sveikata darbo vietose turi tapti ne formalių žiniaraščių pildymu, o kasdiene veikla – kiekvienos įmonės savanoriškai suvokiama pareiga sau ir savo darbuotojams. Miestų ir miestelių aikštės ir sporto salės turi pasiūlyti pakankamas galimybes sveikai praleisti laisvalaikį, o kvalifikuoti treneriai ar sveikatingumo specialistai turi būti lengvai pasiekiami visuose šalies kampeliuose.

Šalies ūkio politika

 

Šalies ūkio politika turi suderinti du pagrindinius tikslus – aukštą gyvenimo ir aplinkos kokybę bei pasaulyje pirmaujantį konkurencingumą. Tai galime padaryti – mokydamiesi iš pasaulinių sėkmės istorijų, tačiau ne aklai jas kopijuodami, o su blaiviai į pasaulį žvelgiančiais ekspertais, pritaikydami šias pamokas prie Lietuvos galimybių ir kultūrinės, industrinės bei visuomenės raidos specifikos.

 

Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.
Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą.

Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei.

 

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis

  • Lietuva privalo tęsti ūkio konkurencingumo didinimo politiką, kurios dėka per pastaruosius keletą metų mūsų šalis įsitvirtino tarp konkurencingiausių pasaulio ekonomikų.[1] Visgi negalime leisti, kad konkurencingumas būtų dėl vidinės devalvacijos – jog verslas generuotų pelnus elgetiškų darbuotojų atlyginimų sąskaita. Turime rasti verslą, darbuotojus ir konkurencijos prievaizdus tenkinančią pusiausvyrą, kurioje Lietuva pirmautų visuose pasauliniuose konkurencingumo indeksuose, kad jos įmonės būtų pajėgios konkuruoti visose pasaulio rinkose, o darbuotojų darbo užmokestis būtų didžiausias bent jau mūsų regione.

 

  • Konkurencingumą skatinanti švietimo politika turi paruošti jaunuosius šalies piliečius gyventi ir išgyventi naujame, vis labiau globalėjančiame pasaulyje. Norėdami tapti konkurencinga ir turtinga XXI amžiaus valstybe, turime pasiekti, kad Lietuvos mokiniai pirmautų pasauliniuose gebėjimų testuose (pvz. PISA),[2] kad baigę mokyklą galėtų laisvai bendrauti bent dvejomis užsienio kalbomis, kad turėtų platų supratimą tiek apie materijos sandarą ir pasaulio santvarką, tiek ir apie etikos normas, turėtų tiek stiprius vadybinius ir profesinius įgūdžius, tiek ir aukštus vertybinius standartus – visa tai tam, kad nesvarbu kokį profesinį kelią jie nuspręstų pasirinkti, kiekvienas, baigęs Lietuvos mokyklą, didžiuodamasis galėtų pasakyti, jog Lietuvos mokykla jam ar jai suteikė viską, kad tapti geriausiu savo srityje.

 

  • Lietuva turi sėkmingai išnaudoti ketvirtosios pramonės revoliucijos galimybes ir tapti efektyvia žaliąja ekonomika. Pramonės ir paslaugų skaitmenizavimas, aplinkos taršą mažinančių technologijų diegimas gali eiti ranka rankon. Valstybės institucijų skatinamas visuomenės dialogas su verslu turi vesti į konkurenciją bei gyvenimo kokybę didinančius sprendimus. Mokslo ir pramonės plėtros politika turi orientuotis į kūrimą bei diegimą technologijų, leidžiančių suderinti konkurencingą ekonomiką su aukšta gyvenimo kokybe. Tikiu, jog darni politinė lyderystė padės peržengti archajišką mokslo, verslo ir visuomenės ats(is)kyrimą, kurį pakeis darni partnerystė ateities labui!

Ekologija ir gyvenimo kokybės politika.

 

Gyvenimas dvidešimt pirmajame amžiuje yra neatskiriamas nuo poreikio suderinti ekonomikos augimą ir aplinkos išsaugojimą. Esu įsitikinės, jog praėjusio šimtmečio septintame-aštuntame dešimtmetyje kilusių aplinkos išsaugojimu besirūpinusių judėjimų, vėliau daugelyje šalių virtusių Žaliųjų partijomis, tikslai šiandien turi būti suprantami ir artimi kiekvienai atsakingai politinei jėgai. Todėl savo prezidentinėje programoje įsipareigoju didelį dėmesį skirti ekologijai ir aplinkos bei gyvenimo kokybės politikai. Esu įsitikinęs, jog Lietuva turi ir gali nesunkiai tapti žaliosios Europos lydere, besididžiuojančia tyriausiu vandeniu, švariausiu oru ir puikiu miestų ir kaimų bei gyvosios gamtos balansu. Keliu tikslą, jog visi Lietuvos piliečiai gyventų kokybiškoje gyvenamojoje aplinkoje. Gerai žinau, jog su aplinkos apsauga susiję sprendimai dažniausiai priklauso vyriausybės ir savivaldybių kompetencijai. Visgi tapęs prezidentu ketinu atidžiai sekti aplinkos kokybės procesų eigą ir esant reikalui – ryžtingai įsikišti ir lyderystės bei visuomenės palaikymo dėka užtikrinti ekologišką Lietuvos vystymosi kryptį. Todėl įsipareigoju siekti, jog:

  • Būtų skiriamas pakankamas dėmesys tokiems svarbiems gyvenimo kokybės elementams, kaip aplinkos oro ir vandens, tiek paviršinio, tiek ir gruntinio, kokybei. Dėl savo dydžio, visi Lietuvos miestai, net ir didžiausieji, esant atsakingam ir kompetentingam savivaldybių požiūriui, galėtų užtikrinti itin aukštus oro švarumo rodiklius. Kertinė to sąlyga – tinkamas ekonominės veiklos planavimas, darnus viešojo transporto organizavimas, gerai parengti ir vietos bendruomenių interesus atitinkantys erdvinio planavimo sprendimai, darni miestų plėtros politika.

 

Vandens, tiek paviršinio, tiek ir gruntinio, kokybė turi išlaikyti aukštus dabartinius standartus ir tik gerėtų. Lietuva pasižymi santykinai vienais didžiausių švaraus gėlo vandens išteklių Europoje, tačiau šis turtas ne visuomet deramai naudojamas. Įsipareigoju kelti tikslą išsaugoti esamą aukštą vandens išteklių švarumo lygį ir vaikams palikti dar švaresnius Lietuvos vandenis.

 

  • Miškų ir parkų išsaugojimas būtų tarp prioritetinių tiek vyriausybės, tiek ir savivaldybių uždavinių. Žaliosios erdvės yra būtina gyvenimo kokybės užtikrinimo ir miestuose, ir kaimuose sąlyga. Tai, kaip dabartinė neva „žalioji“ vyriausybė elgiasi su miškais negali toliau tęstis! Reikalausiu, jog miškininkystė, svarbi istorinė Lietuvos ūkio šaka plėtotųsi ranka rankon su gyvosios gamtos kokybės ir įvairovės rodikliais. Saugomose teritorijose plyni kirtimai privalo būti griežtai draudžiami, kaip yra Lenkijoje, Suomijoje ir visose atsakingose šalyse. Turime įsiklausyti į Europos Komisijos reikalavimus šioje srityje bei saugoti NATURA2000 teritorijas.

 

Abu aukščiau įvardinti prioritetai, yra minimalios sąlygos, kurias kelsiu už aplinkosaugą atsakingiems pareigūnams.

 

  • Esu įsitikinęs, jog atsinaujinanti energetika turi tapti Lietuvos energetikos pagrindu. Šiuo klausimu esu itin nusivylęs dabartinės, kartais save „žaliąja“ pavadinančios vyriausybės veikla ir rezultatais, kuriai valdant, nuo 2016 m. atsinaujinančių išteklių dalis šalies energetiniame balanse netgi sumažėjo. Lietuva gana greitai įvykdė ES strategijoje Europa 2020[1] prisiimtus energetinius įsipareigojimus, tačiau tai ne efektyvios politikos, o labai kuklių tikslų rezultatas. Vietoje to, kad dirbti ir užsitikrinti realią energetinę nepriklausomybę, Lietuvos energija perka elektrą, pagamintą naudojant iškastinį kurą ir atominę energetiką. Labai daug elektros energijos pirkimui išleidžiamų lėšų iškeliauja į Rusiją, taip ne tik didinant neigiamą mūsų šalies užsienio prekybos balansą, bet ir stiprinant mums ne itin draugiškos kaimynės ekonomiką! Ir tai vyksta žinant, kad net ir konservatyviais vertinimais Lietuva iš atsinaujinančių išteklių gali pasigaminti pusantro karto daugiau elektros nei suvartoja pati! Įsipareigoju reikalauti, jog atsinaujinanti energetika taptų Lietuvos energetikos pagrindu, jog būtų sudarytos geresnės galimybės smulkiesiems buitiniams elektros gamintojams (vadinamiesiems prosumers). Maksimalia užduotimi keliu pasiekti, jog Lietuva vėl taptų elektros energijos eksportuotoja, tik jau šį kartą – žaliosios energijos.

 

  • Lietuvos transporto politikos pagrindu turi tapti žaliasis transportas. Šiuo metu pasaulyje vysta esminis lūžis kelių transporto technologijose – perėjimas nuo iškastiniu kuru varomų prie elektrinių transporto priemonių. Tai yra kokybinis šuolis, užtikrinsiantis švaresnę aplinką, mažesnes sąnaudas vartotojams, mažesnius importuojamo kuro kiekius ir didelę technologinę pažangą. Šiam perėjimui užtikrinti reikia didžiulių infrastruktūros pertvarkų. Deja, Lietuva atsilieka nuo kaimyninių šalių, planuojančių jau šiame dešimtmetyje pilnai ar iš dalies atsisakyti iškastiniu kuru varomų transporto priemonių. Esu įsitikinęs, jog bendromis verslo, savivaldybių ir atitinkamų valstybės žinybų pastangomis galime padaryti ženklų šuolį šioje srityje, užtikrinti švaresnę aplinką mūsų bendrapiliečiams ir mažesnį iškastinio kuro importą bei suvartojimą.

 

  • Esu įsitikinęs, jog esminis vaidmuo siekiant švaresnės aplinkos turi tekti dialogui su nevyriausybinėmis organizacijomis, aplinkosaugos specialistais ir aktyvistais, o priimant sprendimus dėl konkrečios vietovės – ir su vietos gyventojais. Praktikos, kai dėl trumpalaikio pelno yra naikinami šimtamečiai miškai ar parkai, užteršiamas vanduo, teršiamas oras, daroma žala Lietuvos piliečių sveikatai privalo liautis! Tik veikiant kartu, ieškant kompromiso tarp visų suinteresuotų pusių galima pasiekti sprendimą, kuris bus naudingas ir trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu. Be to, tik per kasdienį dialogą galime sukurti efektyvią pilietinę visuomenę, galinčią kompetentingai spręsti vietines problemas ir įvertinti platesnį kiekvieno sprendimo poveikį.

Kokybiškas valdymas

 

Lietuvos piliečiai turi atgauti pasitikėjimą savo valstybės institucijomis. Viešojo administravimo institucijos turi tapti piliečių pasididžiavimo objektu. Nors valstybės prezidento galios tiesiogiai įtakoti administracinius procesus nėra didelės, visgi, dėl turimų galių teisėkūros bei institucijų vadovų skyrimo procesuose, bei glaudžiai dirbant su Seimu ir Vyriausybe, įsiklausant į specialistų pasiūlymus bei visuomenės pastabas, galima pasiekti daug. Gerai įvertinęs teisės aktais nustatytas taisykles bei politines galimybes, įsipareigoju:

 

Valdžios galias riboja Konstitucija.

Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.

 

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnis

 

  • Valstybės valdymo aparato klausimu sieksiu įtvirtinti nuostatą, jog bet kokios valdymo reformos neturi būti savitikslės. Reforma turi padidinti valstybės teikiamų paslaugų ar vykdomų procedūrų efektyvumą, sumažinti kaštus, padidinti prieinamumą ir paprastumą naudotis piliečiams. Laikas sukurti tikrai elektroninę viešųjų paslaugų sistemą!

 

Kartu kelsiu tikslą užtikrinti, jog valstybės tarnyba taptų prestižiniu užsiėmimu, darbo vieta, dėl kurios konkuruotų tiek geriausi studentai, tiek darbo patirtį privačiame sektoriuje sukaupę profesionalai. Tam reikia trijų dalykų – valstybės valdymo funkcijų optimizavimo, jas supaprastinant ir skaitmenizuojant, valstybės tarnautojų darbo užmokesčio didinimo bei aukšto vadovų kompetencijos lygio užtikrinimo.

 

  • Valdymo reforma turi prasidėti nuo administracinių procedūrų peržiūros, jų supaprastinimo, nereikalingų atsisakymo. Pilietis neturi gaišti laiko valstybės ar savivaldybių institucijose. Elektroninė valdžia. Pilnas paslaugų skaitmenizavimas. Lietuva turi tapti efektyvaus viešojo valdymo etalonu.

 

  • Skatinsiu ambicingą regioninę politiką. Padėtis, kai Lietuva gravituoja link vieno miesto valstybės statuso – netoleruotina. Lietuvoje ekonomiškai stipriausias yra Vilniaus regionas. Stiprėja Kauno regionas. Esminis siekis yra stiprinti regionus – tiek jų gebėjimus savarankiškai priimti sprendimus, tiek ir valstybės lygmeniu skatinant investicijas regionuose, pritraukiant užsienio ir vietines investicijas ir kuriant juose gerai apmokamas darbo vietas. „Continental“ ir „Hella“ gamyklos Kauno rajone, „Intersugical“ gamykla Švenčionių rajone, ar „Vakarų medienos grupės“ gamykla Akmenės rajone yra puikus tokių, į regionus atnešančių aukštas technologijas ir apmokamas darbo vietas, investicijų pavyzdys.

 

Būtina efektyvios regioninės politikos dalis – didesnės sprendimų priėmimo teisės savivaldybėms ir regionams. Kartu su griežta atsakomybe už tinkamą viešųjų lėšų valdymą, kova su korupcija, vietos savivaldai suteiktos didesnės viešųjų finansų planavimo, investicijų pritraukimo galios paskatins regionų atsigavimą ir gyvenimo kokybės augimą. Ateities Lietuvą matau turinčią du stiprius regionus ir atskirą sostinės regioną, išsprendusią žiedinių savivaldybių problemą, nebebaudžiančią savivaldybes už efektyvų finansų valdymą, kai iš įsiskolinimus gražinančioms savivaldybėms nebeleidžiama skolintis, o už gerą mokesčių surinkimą yra mažinamas finansavimas, bet skatinančias gero valdymo iniciatyvas ir pasaulinio lygio viešojo valdymo inovacijas.

 

  • Valdžios lygmuo, su kuriuo kasdien susiduria pilietis – vietos savivalda – turi tapti tikra piliečių nuosavybe. Vidutiniškai Lietuvos savivaldybės savo plotu ir gyventojų skaičiumi yra vienos didžiausių Europoje. Daugeliu atveju tai sąlygoja kritiką dėl valdžios nutolimo nuo žmonių. Turiu konkrečių sprendimų, kurie padės sumažinti šio dydžio sąlygojamą vietos savivaldos nutolimą nuo piliečių. Sieksiu baigti įgyvendinti dar 1994 m. pradėtą vietos savivaldos reformą, atsisakyti žiedinių savivaldybių. Būtina stiprinti ir žemesnį nei vietos savivaldos lygmenį, įvertinti didesnių įgaliojimų suteikimo seniūnijoms galimybę ir tiesioginių seniūnų rinkimų įteisinimą, taip sukuriant iš tiesų veikiančią vietos savivaldą.

 

Valstybė turi deramai rūpintis savo piliečių saugumu ir sudaryti visas galimybes piliečiams dalyvauti šame procese. Deramas policijos, ugniagesių, civilinės saugos specialistų aprūpinimas darbo priemonėmis, orus atlyginimas, tobulėjimo ir tobulinimosi galimybės, tinkamas psichologinis pasirengimas – tai yra minimalios sąlygos, nuo kurių įgyvendinimo priklausys ar bus teigiamai vertinama už vidaus reikalus atsakingų vadovų veikla. Kartu sieksiu, jog būtų sudarytos visos galimybės ir teikiama visokeriopa pagalba piliečiams, galintiems ir norintiems padėti policijai ir ugniagesiams vykdyti savo misiją.